ELKOST International Literary Agency

  • Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size

Prosenelio Grišos kiemas (excerpt from GREAT-GRANDAD GRISHA’S YARD) (Lithuanian)

E-mail Print PDF

Published in «METAI» literary magazine, 2005 №4.

VLADISLAV OTROŠENKO


Prosenelio Grišos kiemas

D e š i m t   n o v e l i ų    i r   e p i l o g a s

Iš rusų k. vertė RASA SABALIAUSKAITĖ

Į viršų

Prakeiktos bjaurybės

Visai pavasario pradžioje mirė mūsų kaimynas Nikolajus Makarovičius. Išėjo į kiemą sniego kasti, mostelėjo šen ten kastuvu, pargriuvo ir numirė. Mano prosenelis Griša labai nuliūdo. Jis Nikolajų Makarovičių mylėjo. Jie kartu midutį gerdavo, prosenelis jį mokino su bitėmis kalbėtis. Prosenelis pagarbiai su jomis kalbėdavo, o jei jau bardavo, tai tik švelniai. Būdavo, lenda į avilį, bitės gelia jam kur papuola, o jis joms šypsosi: išdykėlės, ak, išdykėlės! O va Nikolajus Makarovičius keikė bites negailestingai. Būdavo, tik ištrauks iš avilio rėmelį su koriu ir jau rėkia per visą kiemą: „A-a-a, prakeiktos bjaurybės!“ Taip jis keikėsi visuomet, kitokio Nikolajaus Makarovičiaus neįmanoma būtų įsivaizduoti. Ar katinai įslinks į jo tvartelį, ar velnias kamine įstrigs, žodžiu, kada kas atsitiktų, jis kad iššoks su savo lazda ir kad pradės visus vaikyti: „A-a-a, prakeiktos bjaurybės!“
Todėl aš jo ir nemėgau, t. y. todėl, kad su lazda mušdavosi. Bet labiausiai jo nemylėjau dėl jo gomurio. Jo kaklas buvo plonas, ilgas ir plikas ir stirksodavo iš apykaklės lyg kokia lazda iš šulinio. O ant to kaklo – įsivaizduojate? – didžiulis aštrus gomurys. Kai jis geria, valgo ar rėkaloja keiksmus, tas guzas taip ir laksto po išdžiūvusia oda, lyg koks šliužas ten šliaužiotų, brrr! Va todėl aš ir apsidžiaugiau, kad jis numirė.
Jis prosenelį vis baksnodavo:
– Užsibuvai tu, Grigorijau Pantelejevičiau, kada gi tu mirsi, kurva?
O šis jam atgal:
– Velniai žino, Kolia.
Prosenelis Griša buvo labai senas ir jau nebežinojo, kiek jam metų. Nikolajui Makarovičiui tai atrodė labai juokinga. Būdavo, pradeda jis kamantinėti: ar devyniasdešimt tau jau bus? O šimtas bus? Vargšelis prosenelis Griša sėdi, blakstienomis klapsi, vaidina, kad stengiasi kažką prisiminti, o iš tikrųjų net nesupranta, ko čia įkaušęs Nikolajus Makarovičius iš jo nori. Kad kada nors jam teks mirti, Griša kažkaip dar žinojo, tačiau kada – to nežinojo niekas, net ir pats japonų valdininkas. O štai savo metus ir dienas jis tikrai pamiršo skaičiuoti. Jau ir nebeskyrė dienos nuo nakties ir amžinybės nuo akimirkos, taip kaip ir manęs, savo penkiamečio vaikaičio, nebeskyrė nuo bičių, paršelių, vištų ir balandžių. Plaukia jo kiemelis tarytum Nojaus laivas begaliniame laiko vandenyne, po to laivo užkaborius slampinėja apgirtęs vairininkas ir laiko rūke jam aiški tik viena mintis – visuotinio prisikėlimo valandą jis turės išleisti į laisvę visą jo numylėtą gyvūniją: atidaryti narvelius, klėteles, sandėliukus ir duris namų, kur naktimis tolimiausiame kambary tūno įdomus, nors ir pats nenaudingiausias gyvis...
Tą dieną, kai laidojo Nikolajų Makarovičių, Anisja, mano prosenelė, nusitempė mane į jo namus. Kokio velnio? O va tokio, sako, kad su velioniu atsisveikinti reikia. Aš dar niekad jokių velionių nebuvau matęs, o Nikolajaus Makarovičiaus (velionio) visai nenorėjau ir matyti, bet prosenelė pasakė, kad atsisveikinti reikia ir mane vidun šiaip taip įstūmė. Vidury kambario ant dviejų kėdučių gulėjo karstas – labai platus, ilgas ir seklus (o gal plokščias? kaipgi dar pasakysi?).
Prisiartinome mes prie Nikolajaus Makarovičiaus – aš iškart įsispitrijau į jo gomurį (kad jį kur!). Šis pasidarė dar aštresnis, kažkaip sukaulėjo ir stirksojo net aukščiau smakro, kuris beveik sulindo į kaklą. Nikolajaus Makarovičiaus veido išraiška buvo pikta ir net niekinanti.
– Štai skubinai, skubinai tu Grišą, a-a-a, – staiga užtraukė prosenelė lyg velioniui priekaištaudama, o gal ir norėdama pamokyti kitus senelius ir seneles, kurie čia pat aplink sėdėjo ant suoliukų. – O pats ėmei ir pi-i-irmas pasimirei.
Ir Nikolajus Makarovičius, lyg ir sutikdamas, bet kartu ir su nuoskauda atsakė jai:
– Taigi, Aniska, pasimiriau aš, prakeiktos bjaurybės!

Į viršų

Kvailys

Prosenelis Griša visai neidavo miegoti, nes seniai jau nebeskyrė dienos nuo nakties ir sapno nuo tikrovės, seniai pamiršo, kiek jam metų, o galiausiai užmiršo net ir savo vardą. Kartais jis snūduriuodavo, bet tik sėdėdamas savo fligeliuke už stalo ir tik tuomet, jei netyčia ten užklysdavo pamaklinėjęs po kiemą. Užsikabaros, būdavo, ant taburetės, padės kumščius ant stalo, įrems į juos kaktą ir taip sėdės valandą kitą. O paskui ir vėl eina į kiemą, ir pirmučiausia pas savo bites: kažką meistrauja, dūmus pučia, rėmelius prieš šviesą apžiūrinėja. Prie avilių jis eidavo lyg niekur nieko – skrybėlės su apsauginiu tinkleliu nė nesidėdavo: bitės jam geldavo ir į kaklą, ir į ausis, ir į nosį, bet jis įkandimų nejusdavo. Išdykėlės, ai, išdykėlės! Ištrauks, būdavo, iš avilio rėmelį, aplipusį gyvomis tamsiomis kekėmis, pakels jį aukščiau ir žiūri į saulę per akutes, pilnas spindinčio tirščio. Būdavo, kad ir aš atsidurdavau šalia (ne visuomet man pavykdavo prasibrauti iki avilių per arbatrožių krūmynus, kurie grėsmingai sprogdavo gintarinėmis dūzgiančiomis kekėmis), ir tuomet vairininkas dėbsodavo į mane nustebęs, įtemptai mąstydamas, kas aš per gyvis ir iš kokios kertės išlindau – iš būdos, iš vištidės ar tiesiog iš klėtelės. O išnirau aš maždaug prieš penkerius metus iš prarajos, ant kurios krašto jis ir stovėjo. Spoksojo į mane, dar tik bundantį iš įsčių snaudulio ir besistengiantį įžiūrėti slystančioje visatoje atsitiktinius orientyrus – ryškias įvairiaspalvių avilių dėmes, apvalainas, apsiavusias geltonais aksominiais žiedadulkių aulinukais bites, grakščius žiogus ir švelniai baikščius driežiukus, kvapnias rožes, vėsų miegamąjį name (ką dar?), šiltą ir kvapnią suminkštėjusią smalą ant žeminės stogelio, smėlio krūvą prie vartų, – aiškios ir ramios salelės, šviečiančios iš nesuvokiamo chaoso tamsybių, – o aš žiūrėjau į jį, į savo svarbiausią gairę, į klydinėjančią dievybę, lėtai grimztančią į nebūties gelmes; žiūrėjau į jo didžiulę pliką galvą, apvainikuotą dviem plaukų kupetėlėm, iš toli panašiom į ragelius, – iš arti juose buvo galima įžiūrėti lyg voratinklyje įstrigusius vabalėlius, bites, žiogelius ir kitokius mašaliukus kartu su smulkiais žiedeliais, lapeliais ir visokiom šiukšlytėm. Visa tai dar kurį laiką kapanojosi jo žilose sruogose, gyveno savo gyvenimą, kai prosenelis mirė kaip įprastai sėdėdamas už stalo savo fligelyje, – mirė nugalėtas ankstyvo ryto atsitiktinio snaudulio. Pamenu, prosenelė Anisja užėjo į fligelį ir tuoj pat išlėkė lauk. Pamenu, po kurio laiko grįžo ir zuidama už prosenelio Grišos nugaros, vis sukiodamasi į jo pusę, kažką neaiškiai, puse lūpų priekaištavo jam. Galų gale ji sustojo, greitai greitai sulinksėjo galvą ir paskui, vis atkišdama smakrą į priekį, tiesiai jam į pakaušį suriko, sukarksėjo:
– Kvailys! Kvailys! Numirė! Tai kvailys!
Apsisukusi išėjo į prieangį, ten ilgai barškino kibirais, trankė duris – ir staiga vėl žvilgtelėjo į kambarį. Pamačiusi, kad prosenelis Griša vis taip pat – įrėmęs kaktą į delną – sėdi už stalo, prišoko prie jo ir dar ryžtingiau pakartojo:
– Kvailys!
Pūstelėjus pirmam ryto vėjeliui, suvirpinusiam ant vairininko galvos plaukų sruogas, kurios dabar buvo netekusios stangrumo ir plaikstėsi kažkaip padrikai, lyg pačios sau, pro atvirą langelį įvilnijo bičių procesija. Jos vis skrido, sukosi, sudarydamos aplink jo galvą gyvą nimbą, o paskui viena po kitos tūpė ant jo patamsėjusios plikės (išdykėlės, ak, išdykėlės!) ir, sušokusios įmantrų šokį, nėrė lauk, aukštyn į dangų, kur vienišas bolavo siauras mėnulis.

Į viršų

Lobiai

Prosenelio Grišos kieme gyveno kuprotas senis Semionas. Jam buvo trys šimtai metų. Jis rijo anglis ir gyvus vėžius su visais kiautais, todėl ir gyveno ilgai. Kadais labai seniai prosenelis Griša pagavo jį tinklais Baklancos upelyje. Ten veisėsi patys didžiausi pasaulyje vėžiai, o kuprotas senis Semionas buvo jų caras. Jis išsinarpliojo iš tinklo aplipęs dumblu ir kriauklelėmis, iškėlė savo milžiniškas žnyples (tuomet jis dar ne rankas, o žnyples turėjo) ir jau norėjo pulti prosenelį Grišą. Aš tau, sako, tuoj galvą nukąsiu, arba pasiimk mane į savo kiemą ir gyvensiu aš pas tave per amžių amžius. Prosenelis Griša ir klausia, kuo gi aš tave, pelkių išgama, maitinsiu? O tu man anglies ir vėžių gyvų negailėk, sako jam senis Semionas, štai aš ir nemirsiu niekad.
Atsivežė jį prosenelis Griša į kiemą ir apsigyveno senis Semionas sandėliuke už fligelio, kur buvo laikomos malkos ir anglys. Baisus buvo tas senis Semionas. Galva įsprausta į pečius ligi pat ausų, smakras, remiamas siauros ir aštrios krūtinės, pakeltas taip, kad pakaušis kuprą siekia, o rankos didžiulės ir sunkios, alkūnės už nugaros nukąra vos ne iki žemės. Labiausiai pasaulyje senis Semionas mėgo vištoms, antims ir žąsims galvas kirsti. Jos taip jo bijojo, kad net be galvų bėgdavo nuo jo kaip pašėlusios plakdamos sparnais. O jis, pasiutęs iš džiaugsmo, šokinėdavo kaip žiogas, vaikydavosi jas po visą daržą ir krisdamas ant žemės gaudydavo už kojų.
Senio Semiono sandėliuke stovėjo didelė kaustyta skrynia. Jis ant jos ir miegojo, ir rijo tas savo anglis, prieš tai sutrupinęs plaktuku. O jau saugojo jis tą skrynią lyg pikčiausias šuo – budriai ir nuožmiai.
Prosenelė Anisja sakydavo, kad skrynioje paslėpti nesuskaičiuojami lobiai iš visų Dono upių ir kad ji pati mačiusi, kaip į sandėliuką būriais pas senį Semioną iš šulinio renkasi vėžiai – ir kiekvienas žnyplėse ką nors atneša: kas aukso, kas perlų, kas smaragdų. O jei kuris tuščiomis ateina, tą Semionas gyvą suėda, nes jis yra jų caras ir dievas, o metų jam – ne trys šimtai, kur ten! Nusišneka tas Griška! Tūkstantis jam metų, tūkstantis!
Aniska, kumelė ta nuplikus, vis mane kusino:
– Nueik, nueik pas kuprių Semioną, dirstelk jo skrynion!
Kol senis Semionas, paslėpęs už kuprotos nugaros milžinišką kirvį, darže viliodavo kokią kvailą kalakutę: ce ce ce, aukseli mano, akše, akše, aš tau grūdelių duosiu, ce ce ce, aš tyliai įsmukdavau į sandėliuką.
Jame būdavo tamsu ir tvanku. Suspaustuose plokščiuose spinduliuose, kurie prasiskverbdavo pro plyšius, žėrėdavo anglies dulkės. Aš ilgai stebeilydavau į tolimą kampą, kol ten pamažu išryškėdavo tamsybėse užsislėpusi Semiono skrynia. Ant dangčio kabėjo sunki spyna (kad ją kur galas!). Stengdamasis netriukšmauti, aš atkakliai trūkčiodavau ją, bet ji nepasiduodavo, savo išdidžiai išpūstuose skruostuose tvirtai sukandusi geležinius apkaustus. Ir staiga mano galva iš vidaus nušvisdavo ryškia traškančia šviesa:
– Na ką, antikriste! – išgirsdavau per užtvindžiusį ausis gausmą. – Dar kartelį ar jau gana?!
Ką ten dar! Gana per akis! Akimirksniu išlėkdavau iš sandėliuko nelaukdamas, kol senis Semionas sugalvos man galvą nukirsti.
Kartą kuprius Semionas taip nusikamavo nuo karščio, kad jau nebeturėjo jėgų sausuma šliaužioti: kai įvirto paskui kibirą į šulinį – vien tik čebatai sušmėžavo. Į kiemą jis daugiau nebegrįžo – į Baklancus, pas savo vėžius nuplaukė, o skrynią pasiimti pamiršo. Na ir apsidžiaugėme mes su prosenele Anisja. Nubėgom į sandėliuką lobių žiūrėti. Numušėm nuo skrynios spyną, pakėlėm dangtį: iki pat kraštų skrynia buvo prigrūsta storų knygų, išvien aplaistytų vašku, išsuodintų anglim.
– Tfu, velnias kuprotas! – krimtosi Aniska. – Nejaugi jis visas perskaitė?
– O apie ką jose parašyta? – paklausiau aš.
– Apie ką, apie ką! – pamėgdžiojo mane Aniska. – Apie tai ir parašyta, kaip turtus į vištašūdžius paversti. Matai, kiek jų čia aplink! Tai vis kupriaus Semiono perlai ir smaragdai. Jis juos nuo žmogaus akies užbūrė. Imk pintinę, rink! Paskui nunešim pas Ūsuotąją raganą, tegu ką pašamalioja ir atburia.
Visą dieną keliais šliaužiojau po sandėliuką, apšviestą žibaline lempa, rinkau užburtus lobius. Vakarop, nešinas pilna pintine, išlindau laukan. Kiemas, užlietas mėnulio šviesa, nudryžuotas ilgais šešėliais, pasirodė man keistas ir nepažįstamas. Atsargiai slinkau daržo pakraščiu pro šulinį. Man rodėsi, kad štai dabar iš jo tamsios gelmės lyg griaustinis sugriaudės kupriaus Semiono balsas:
– Kur mano turtus neši, antikriste prakeiktas! Argi tu nežinai, kad aš, caras Semionas, visų pasaulio vėžių dievas, galiu tave, bjaurų velniūkštį, padvėsusia višta paversti?

Į viršų

Muzika

Vakarais prosenelis Griša mėgdavo klausytis gramofono. Išnešdavo jį iš fligelio, pastatydavo ant taburetės vidury gėlyno ir užvesdavo muziką. Jis pats tokiais vakarais kieme pasirodydavo nušveistais auliniais batais, mėlynais šarovarais su raudonais lampasais ir su kardu, prisegtu prie dirželio per petį. Nuo tokios jo išvaizdos prosenelei Anisjai žarnos apsiversdavo. Ji liuoksėdavo po kiemą, spjaudydavosi ir spiegdavo, stengdamasi perrėkti muziką:
– Tfu, tfu, matėte jį! Matėte! Išsidabino kazokas! Cho cho! O kurgi tavo kuodas, kazoke?! Velniai sukramtė ir smegenim užsikando – vien plikė beliko!
Prosenelis Griša oriai sėdėdavo ant mažo suolelio pakreipęs ausį į triūbą ir susikaupęs klausydavosi vienas po kito išlekiančių iš tamsios skylės garsų. Kišti triūbon galvos, kaip kandžiai siūlė prosenelė Anisja, jis, rodos, nesiruošė. Priešingai – jos klastingi kurstymai kėlė jam nerimą: triūboje tupėjo Aniskos sąmokslininkai kipšai, ir jei Griša kartkartėm neatitrauktų galvos, jie tikrai būtų čiupę jį už besirangančio virš ausies plaukų kuokštelio.
Niekas iš kiemo gyventojų nedrįso prieiti prie gramofono, bet apnikdavo jį – nuolat ir iš visų pusių – vištos, katės, balandžiai, paršai bei prosenelė Anisja. Griša gąsdindavo juos, kratydamas ilgą kriukį. Jei kas iš tos šutvės, kuri šlaistydavosi aplink gramofoną norėdamas kaip nors jį suardyti ar pagadinti ir atsidurdavo per arti, prosenelis Griša tuoj pat paleisdavo į darbą savo lazdą ir tuomet jau vaišindavo ja visus paeiliui, o ypač – prosenelę Anisją. Tai žinodama, ji visą laiką stengdavosi būti jos įkvepiamos kenkėjų gaujos užnugaryje, tik retsykiais, kai sargybinį apleisdavo dėmesingumas ir jis užsnūsdavo, ji įsidrąsinusi šokdavo į priekį – prie gramofono. Tačiau, jos nelaimei, kapitonas staiga prabusdavo ir priversdavo ją su visa kariuomene skubiai pasitraukti. Sprukdama būrio priešaky, Anisja, pasišokinėdama ir painiodamasi savo sijonuose, lėkdavo gėlynais ir lysvėmis.
O tuo metu balsas iš triūbos (panašus į vyrišką) kažkam aistringai ir graudžiai priekaištaudavo, vis kažko reikalaudavo ir raudodavo, matyt, labai jau įsižeidęs. Paskui staiga jis uždainuodavo valdingai ir išdidžiai, tikriausiai sumanęs atkeršyti už įžeidimą. Padrąsintas tokios minties, pradėdavo jau lyg ir piktai kvatotis, ir kažin ką baisaus prisiekinėti; bet tai vėl tuoj pat užmiršdavo ir imdavo ašaringai maldauti atleidimo tikindamas, kad jo grasinimai buvo tik pokštas ir kad jis, kaip ir anksčiau, yra baisiausiai nuskriaustas ir todėl labai nelaimingas. Kitas balsas (aiškiai moters) atsakydavo jam, bet taip, lyg jis čia būtų niekuo dėtas. Jis iš visų jėgų stengdavosi įrodyti esąs dar nelaimingesnis nei pirmas balsas. Anas su tuo nesutikdavo, kažką įterpdavo mėgindamas, matyt, priminti savo skriaudą. Taip ir nesutarę, kuris gi iš jų nelaimingesnis, jie staiga uždainuodavo kartu, – bet kiekvienas apie save, visai nesiklausydamas kito. Jie dainuodavo vis garsiau ir nirtingiau, vienas per kitą kreipdamiesi į prosenelį Grišą; jie reikalavo, kad šis tuoj pat jų ginčą išspręstų. Bet kapitonas jau nebeklausydavo jų skundų, priekaištų ir šmeižto. Jį nugalėdavo snaudulys, netikėta banga atsiritęs iš tamsios bedugnės, kuri dieną naktį kovodavo dėl šios klajojančios salos, ardydavo jos tankius krantus, kol paryčiui ją visai apsemdavo.
Tirštėjančioje prieblandoje prosenelis Griša sėdėdavo ramus, pasirėmęs į kardo rankeną ir nuleidęs ant krūtinės savo pliką galvą su garbanotų plaukų rageliais, kuriuose ruošdamiesi poilsiui miegūstai kirbėdavo laumžirgiai, vabaliukai, žiogai ir bitės.
Manęs, kaip ir visos kiemo gyvūnijos, Griša prie gramofono neprileisdavo ir aš į šią stebuklingąją dėžę galėdavau žiūrėti tik iš tolo.
Kai dundant būgnui ir šaižiai spiegiant trimitui iš kiemo išnešė prosenelį Grišą, lydimą ilgos voros senukų ir senučių, kuriuos Anisja iš visos apylinkės sukvietė atsisveikinti su numirėliu, aš tuoj pat ištempiau lauk gramofoną suradęs jį viename tamsiame apleisto fligelio kampe, kur tvyrojo įsisenėjęs nuvytusių gėlių ir naujų paklodžių kvapas. Darbuodamasis žarstekliu ir kauptuko ašmenimis, lig vėlyvo vakaro ardžiau gramofoną. Iškrėčiau iš jo visus vidurius, bet taip ir neištraukiau į šviesą paslaptingų balsų. Tie du, kurie šitiek metų kivirčijosi siųsdami vienas antram tai švelnius skundus, tai prakeiksmus ir grasinimus, išnyko kartu su proseneliu Griša.

Į viršų

Regėjimas

Prosenelė Anisja (kad ji kur nusprogtų!) siųsdavo mane pas Ūsuotąją raganą saulėgrąžų pirkti. Ragana sėdėdavo prie savo namo durų ant aukštų akmeninių laiptų, keliais parėmusi didžiulį pilvą, tampriai aptemptą išvien pradeginta, suodina prijuoste. Pro plačiai atvertų durų angą, užkabintą purvina marle, kvapniais tumulais virsdavo karšti dūmai; blizgėdami saulėje, jie pritvelkdavo karštą orą riebiu įkaitintų keptuvių kvapu. Ūsuotosios raganos troboje būdavo pilna velnių. Jie spragindavo saulėgrąžas, o ragana jas pardavinėdavo – pildavo į kišenes, prijuostes, kepures, kam kur.
Kol aš ropšdavausi pas ją stačiais laiptais, ji, rodės, nematydavo manęs. Jos dulksvai geltonos akys, aplipusios musėmis ir uodais, būdavo pusiau primerktos. Ragana pratisai knarkdavo drebėdama lyg uola ir supdavosi ant lėtų snaudulio bangų. Jos plačiuose ir retuose ūsuose, giliose kaklo raukšlėse drumstai blizgėdavo prakaito lašai. Aš atsargiai jai į delną įdėdavau vėsias monetas, ir ragana netikėtai vikriai čiupdavo mane už kelnių juosmens.
– Į kišenes, rupūžei! Į kišenes! – baisiai klykdavo ji.
Ir mano kišenės išsipūsdavo, pritvinkdavo rūkstančių ir karštų kaip anglys saulėgrąžų; jos kepindavo man pilvo apačią ir kiaušiukus, atrodydavo, mano kelnės tuoj tuoj užsiplieks. Aš ištrūkdavau iš raganos rankų ir lėkdavau tolyn, pėdomis jausdamas įkaitusios žemės aštrius grumstus.
– Stok, stok, kalės koja! – rėkdavo ragana man pavymui. – Pasakyk Aniskai... greit mirs ji. Ryt mirs, grūšia jai kakton! Ateisiu ją prausti – rėdyti!..
Prosenelė Anisja, nuo galvos ligi kojų vištų nutupėta, plunksnom ir pūkais aplipusi, voliodavosi ant lovelės tamsioje prismirdusioje vištidėje; jau kuris laikas ji iš ten neišlįsdavo nei dieną, nei naktį, nes ten jai buvo vėsiau ir kaukas neateidavo jos smaugti. Jis tik žvilgčiodavo pro mažą langelį, čiaudėdavo, spjaudydavosi ir išsigandęs pakirdusių gaidžių išnykdavo baisiausiai ant Aniskos pykdamas.
Šokinėdamas iš džiaugsmo, aš užbėgau į vištidę ir iškart pranešiau Aniskai, kad daugiau iš raganos saulėgrąžų nebenešiosiu.
– Ot kodėl gi? – sukruto ji.
– Ot todėl, kad tu rytoj negyvai numirsi ir tave iš kiemo kur nors išneš.
– Še tau! – nustebo Aniska. – O ar Griška mūsų jau pasimirė, ar dar knapinėja kur po kiemą?.. Kažkodėl nematyti jo.
– Seniai jau pasimirė, – atsakiau aš. – Ir Nikojalus Makarovičius pasimirė. Visi pasimirė. Tik tu viena dar ne. Eik praustis ir dabintis, o tai ragana ateis, čiups tave už plaukų ir kaip nusususią katę murkdys vandens statinėje.
Kitą rytą kažkokie kaimynų seniai, tyliai pasitardami ir niūriai įsakinėdami vienas kitam, ištempė Anisją iš vištidės ir paguldę ant išdilusio užtiesalo, kuris giliai ir tampriai išsilenkė nuo nejudančio svorio, nunešė trobon.
Įdienojus kieme susirinko gausybė senukų ir senučių. Nutaisę grėsmingai dalykiškus veidus, jie laisvai vaikščiojo po gryčią, po fligelį, trypčiojo prie atlapotų vartų. Anisja, švari, papuošta, apgobta balta skarele, iš po kurios kyšojo dengianti kaktą popierinė juosta, gulėjo trumpučiame ankštame karste, pastatytame ant taburečių po vyšnia, karščio iškankinto ir nuleipusio sodo šešėlyje.
Greta jos ant žemo suoliuko sėdėjo Ūsuotoji ragana ir neskubėdama rūkė papirosą, per šnerves garsiai pūtė dūmų sroves.
– Mačiau regėjimą, Aniska, – prisilenkusi prie karsto pasakojo ji. – Atėjai tu pas mane ir tykiu tykiu balsu prašei: duok man, Varvara Andrejevna, muilo ir baltą rankšluostėlį. O kamgi jie tau? – klausiu. Noriu, sakai, Grišą nupraust. Jis, pašlemėkas, prisigėrė, girtas į pamazgų duobę įkrito – išsimurzino visas kaip šuo. Ką tu čia, sakau, sena kvaile, išsigalvoji? Juk jis jau kadais pasimirė. Aš pati jį mazgojau ir rėdžiau, kai karstan guldė, o tą karstą užkasė giliai giliai. A ir nieko, sakai, kad pasimirė. Paimsiu aš kastuvą, atkasiu jį ir nuprausiu, iškaitinsiu jo kaulelius, bus jam, durniui, linksmiau. Prabudau aš ir galvoju – mirs Aniska, kaip kažin ką!.. Štai tu ir pasimirei, ožkele. Atsistriksėjai. Nunešim tave, užkasim šalia Grišos, tai bent atšutinsi tu jį, besmegenį.
Prosenelė Anisja klausėsi Ūsuotosios raganos ir kažkam savo širdy meiliai pravira burna ir įkritusiom akim šypsojosi.

Į viršų

Laimė

Feliksas, aklas muzikantas, su papūga Jegoru lankė kiemus. Akių Feliksas neturėjo nuo jaunystės. Jis pats sau jas išsidūrė iš didelės meilės. Pamilo jis vieną gražuolę, o ji, pasirodo, buvo kunigaikštienė. Kai Feliksas buvo jaunas, mūsų apskrityje dar buvo galima sutikti kunigaikštienių – tokių piktųjų gražuolių: jei tik kas jas pamilsta, tai ir žiūri į jų grožį, kol nenumiršta. O šita buvo jau tokia graži ir išdidi, kad ir žiūrėti į ją buvo neįmanoma. Feliksas ėmė ir išlupo sau akis aštriu peiliuku, kad nemirtų iš meilės kunigaikštienei. Kad jai būtų dar pikčiau, tapo rylininku, nors anksčiau buvo garsus generolas. Jis vaikščiojo po sodybas apsirengęs generolišką uniformą – ilgą pilką milinę ir užsidėjęs kepurę lakuotu snapeliu; nenusiimdavo jų nei žiemą, nei vasarą, nes po miline jau jis buvo nuogas, o kepurė Feliksui visuomet buvo reikalinga – į kepurę jam pinigėlius mesdavo.
Feliksas pardavinėjo molinius švilpukus, varpelius, dūdeles, būgnus ir margaspalvės folijos rutuliukus, pakartus ant gumutės. Kai tik, būdavo, išneša jis prekes į kiemą – iškart ten prasideda triukšmas ir linksmybės. Ryla groja nenutildama: drin lia lia, drin lia lia! Papūga visa gerkle rėkia: „Šveiki viši-i-i! Atvyko Felikša-aš!“ O Feliksas suka ir suka savo rylą, tindiliuoja varpeliais, pučia dūdelę, muša lazdele būgnus. Drin lia lia, drin lia lia!
O dar Feliksas prekiavo laime. Jis viską žinojo apie laimę – kokia ji ir kiek jos pasaulyje esama. Feliksas tos laimės turėjo pilną dėžutę. Būdavo, kas nors jo ir klausia:
– Na ką, Feliksai, ar prekiausi laime?
– O kaipgi kitaip! – šypsosi Feliksas, sukinėja galvą į visas puses, o jo akys – tuščios duobės – tyli lyg akmeninės ir visai nesišypso, nors virš jų šauniai šoka, visaip žaidžia ir linksminasi platūs šviesūs antakiai.
Ištraukia Feliksas iš maišo ypatingąją dėžutę ir klausia papūgos:
– O ką gi mes čia, Jegoruška, dėžutėje turim?
– Laimę! Laimę! – rėkia papūga ir oriai žygiuoja Felikso petimi, maivosi, sukioja galvutę, mosuoja sparnais.
– O kamgi mes laimę duosime, Jegoruška, kam?
Papūga tik chap snapu iš dėžutės susuktą į vamzdelį popierėlį ir kad pradės lekioti po kiemą, kad pradės! O tam popierėly apie laimę parašyta – kokia ji ir kiek jos pasaulyje yra.
Visi kviečia, monija papūgą pas save:
– Pas mane, Jegorai, pas mane! Aš tau varinį duosiu!
– Skrisk pas mane, Jegorai! Aš turiu sidabrinį!
– O rubliuko nori, Jegorai? Žiūrėk, rubliuką turiu!
Rubliuką visada turėdavo senis Semionas. Ir laimė jam visuomet atitekdavo. Nutūpia papūga tiesiog jam ant galvos, išsiriečia ir bruka laimę po kepure. Užkiš ją kuo giliau ir dar kojomis pritryps. Girdi, saugok, seni Semionai, savo laimę. O paskui stryktels jam ant kelių ir kukliai tupi – rubliuko laukia. Senis Semionas lenda į kelnes, ištraukia saują skirtingų monetų – ir variokų, ir sidabrinių. Papūga pažarsto jas snapu, ant variokų pyksta, į šonus juos svaido, o kai tik rubliuką randa – chap jį į snapą ir Feliksui į kepurę. O tada visi juokiasi ir giria papūgą:
– Žiūrėk tu man, begėdis, auksinį atpažįsta!
Senukai iš Felikso priperka man ir rutuliukų, ir dūdelių, ir švilpukų, bet jis vis dar neina iš kiemo. Rylą palengva suka. Ir staiga pradeda dainuoti apie savo kunigaikštienę. Jis dainuoja jaunu mergaitišku balsu; plačiai išsižiodamas stumia lauk iš krūtinės cypų šaižų garsą, ir daina jo skrenda, aidi per visą apylinkę:

Jūsų šviesybe, kunigaikštiene Orlova!
Jus mylėjo narsus karvedys.
Buvo jaunas jis ir nieko nebojo –
Troško laimės paukštei pažvelgt į akis.
Bet dabar jis tik vargšas prie vartų,
Duona jo – gatvės daina.
Jo širdis nuo skausmo apkartus,
Ak, sušelpkite jį dosniąja ranka!
Oi, neprašo jis meilės aistringos
Ir nekeikia jis savo likimo.
Visos viltys seniai jau pradingusios,
Negailėkite vieno auksinio!

Aptykdamas minutėlei, Feliksas palenkia galvą prie rylos ir godžiai klausosi vienodo širdį draskančio motyvo, abejingai kunkuliuojančio tuose skambiuose viduriuose.
Drin lia lia! Drin lia lia! – čirškia ryla. Staiga Feliksas atlošia galvą ir stipriai ją maskatuodamas, ištempdamas kaklą dainuoja kažkur į dangų:

Jūsų kerintis grožis jau niekad
Neįveiks begalinės tamsos.
Juodas peilis savo žymę palieka
Ir pripildo akis kruvinosios rasos.

Drin lia lia! Drin lia lia!
Tartum svaigdamas nuo apėmusios jį nevilties, Feliksas vis greičiau ir greičiau suka rylos rankenėlę, verčia lietis beviltiškos linksmybės pripildytus garsus.

Bet ir vėl jau prie vartų jis laukia,
Tikis meilės žvilgsnio atsitiktinio.
O šviesybe kunigaikštiene Orlova,
Negailėkite vieno auksinio!

Susirinkęs iš kepurės monetas, Feliksas patraukia iš kiemo, išsiveža ir vežimėlį su burbulais, būgnais, švilpukais.
O po kelių minučių iš gretimų kiemų vėl atplaukia papūgos riksmai: „Laimė! Laimė!“ Ir vėl Feliksas dainuoja apie meilę, apie savo gražuolę kunigaikštienę ir amžinąją naktį.

Į viršų

Vagystė

Prosenelė Anisja neįsileisdavo Grišos į namus nei žiemą, nei vasarą.
– Ką jam ten veikti, – sakydavo ji. – Tegu sau va po kiemą šlaistosi.
O prosenelis Griša mėgdavo užeiti į namus – kinietiškų statulėlių pažiūrėti. Aniska jų turėjo daugybę. Jos grūdosi ant etažerių, žvilgčiojo iš bufeto ir indaujos. Damos purpuriniais ir ryškiai žaliais apdarais, pašiaušusios aukštas apykakles manieringai sūpavo galvutes ir ažūrines vėduokles; joms linksėjo išsidabinę karoliais ir spalvingomis apyrankėmis pusnuogiai stori kavalieriai, kurių mėsingos ausys sviro ant apvalių pečių.
Prosenelis taip žavėjosi tomis lėlytėmis, kad ištisas valandas būtų galėjęs siūbuoti indaują ar etažerę ir gėrėtis jų šokiu, tik kad prosenelė Anisja pamažėle išstumdavo jį lauk.
Kartą prosenelis Griša pasiėmė maišą, sukrovė į jį statulėles – visas lig vienos – ir nusinešė į savo fligelį. Aniska susigriebė, kad jų nebėr, bet jau buvo per vėlu: Griša su grobiu užsirakino savo fligelyje ir nė už ką nenorėjo išeiti. Prosenelė Aniska lakstė po kiemą ir kiek tik jėgos leido rėkė:
– Griška, velnias tas nuplikęs, apvogė mane, ubage paliko!
Prosenelis Griša išdėliojo lėlytes ant stalo, dvi neišvaizdžiausias išmetė pro langelį Aniskai, manydamas, kad tai ją nuramins. Tačiau Aniska supyko dar labiau. Čiupo rūklį, įkūrė ir, pūsdama dūmų sroves pro platų plyšį po durimis, bandė iš fligelio išrūkyti Grišą.
Proseneliui dūmai buvo nė motais. Jis pats juos rydavo iš pypkės, o apsidūmyti rūkliu netgi mėgo. Būdavo, prikaitins jį taip, kad net žiežirbos iš noselės lekia, ir vaikšto su juo tarp avilių, tai į bites papučia, tai į save. O jei aš pasipainioju, tai jis ir mane apdūmija kvapniais tumulais, manydamas, kad aš – kažkokia nematyta bitė.
Nors fligelyje buvo jau tamsu nuo dūmų, Griša to nepastebėjo, sėdėjo sau už stalo ir žaidė su lėlytėmis: kad trenks delnu per stalą – iškart visas rinkinys ir pradeda judėti. Visos rodė Grišai, ką moka: viena galvutę įtraukia į pečius, kita riebiomis rankutėmis mojuoja, o dar kita sėdi ir siūbuodama į šalis vaizduoja kažin kokį painų šokį. Iš visų lėlyčių proseneliui mieliausios buvo ryškiai išdažytos, nes jos gaivino jo senas akis, kuriose vis labiau geso vidurdienio spalvos, subyrėdamos ir išsisklaidydamos blankiomis šukelėmis.
Įsitikinusi, kad Grišos jokiais dūmais iš fligelio neišrūkys, prosenelė Anisja atvedė iš aptvaro galingą kuilį, patį pikčiausią Grišos gramofono užpuolimų dalyvį; jis visa širdimi buvo ištikimas Aniskai, o Grišos nekentė už tai, kad šis dažniau nei kas kitas vaišino jį lazda. Ir štai dabar Aniska, spardydama kuiliui į užpakalį, taip jį įaudrino, kad tas iš visų jėgų įsibėgėjo ir karingai žviegdamas rėžėsi visu svoriu į fligelį – išlaužė duris pirmu smūgiu. Griša, taip netikėtai užkluptas, nė iš vietos nepajudėjo. Aniska įsiveržė į fligelį, susižėrė iš po nosies visas statulėles sau į prijuostę ir džiaugsmo kupina, į visas puses badydama špyga, nubėgo namo.

Į viršų

Velnio išpera

Tą bjaurybę babą Musę jau seniai reikėjo išvaryti iš kiemo, kad ji kur nuėjus numirtų ir į duobę užsikastų. Tai buvo Aniskos baba Musė. Aniska pati ją pagimdė – apsirijo raganos saulėgrąžomis tiek, kad diegliai surėmė, ir paleido į pasaulį tą velnio išperą.
Jos taip pamilo viena kitą, kad kartą net bučiavosi. Aniska bučiavo Musės bjaurią marmūzę maža aštria nosyte, išpūstais lyg kamuoliukai žandais ir vis kartojo:
– Kristus prisikėlė! Kristus prisikėlė!
– Tikrai prisikėlė, – pritarinėjo baba Musė. Ir stiebdamasi ant pirštų galiukų, kad pasiektų smakrą, bučiavo Aniską. O paskui prisitaikiusi stukteldavo skaisčiai raudonu kiaušiniu Aniskai į kaktą; Aniska, užuot pykus, švietė iš laimės, vaišino babą Musę meduoliais ir saldainiais, taurele šventinio midučio, o Musė lankstėsi jai ir greitakalbe vapėjo:
– Duok dieve tau sveikatėlės, Anisja Semionovna.
Musė ir Grišai kaukšteldavo kiaušiniu į kaktą, tikėdavosi ir iš jo gauti meduolių ar midučio. Tačiau proseneliui nepatiko, kad kas nors į jo kaktą kiaušinius daužytų. Jis baisiai pyko ant babos Musės, varė šalin ir keikdamasis vadino ją sterva.
Kiauras dienas baba Musė nieko neveikdavo, tik landžiojo su bidonėliu į fligelį ir vogė Grišos medų. Grišos bitėms dėl to buvo labai skaudu. Jos baisiai nekentė babos Musės ir be paliovos kovojo su ja. Būdavo, taip ją sugelia, kad visas jos snukutis nušvinta raudonais guzais.
Kartą neapsikentusi ji ir ėmė naikinti Grišos bites: pridėlioja aplink avilius arbūzo žievių, bitės sutūpia ant jų pasmaguriauti, o ji kad šoks iš krūmų ir trypia, trypia jas kojomis. Kol kitos bitės atitoksta ir susivokia, kur jai, nedorėlei, skaudžiau įgėlus, ji jau šast į rūsį, užsidaro ten ir tyliai sėdi, laukia, kol bitės pamirš jos piktadarystę.
Tokiu nevidonišku būdu ji sutrempė galybę bičių.
Prosenelis Griša, sužinojęs apie jos niekšybes, labai nuliūdo. Ir pradėjo galvoti, kaip tą babą Musę iš kiemo išdaigojus. Jau norėjo ją Nikolajui Makarovičiui atiduoti, kad vietoj nudvėsusio šuns pririštų prie grandinės, tegu, girdi, palei būdą bėgioja ir dieną naktį skalija ant visų. Bet Nikolajus Makarovičius atitarė, kad jo kieme savos bjaurasties pilna – vien velnių kamine šimtas galvų tupi.
– Kokiems biesams man dar ir velnio išperą įsileisti? Kovok, Grigorijau Pantelejevičiau, su ja pats!
Tuomet nuėjo prosenelis Griša pas kauką. Vadino mūsų kauką Jefremu Saveljičium, gyveno jis apačioj – ypatingam kambarėly po grindim. Dieną iš nuobodulio jis ten gerdavo arbatą, o naktį eidavo smaugti Aniskos – užsikvempia ant jos toks didelis, gauruotas ir pradeda kvosti: ką tau, Aniska, duoti – maišą aukso ar maišą mėšlo? Kai tik ji taria: aukso! – tai jis ją ir smaugia, net kaulai treška; o kai suklykia: ne, ne! Jefremai Saveljičiau, susimildamas, mėšlo duok, mėšlo! – tai jis ją ir paleidžia. Ot taip, sako, tu man žiūrėk, Aniska!
Nusilenkė prosenelis Griša kaukui ir sako:
– Pamokyk mane, Jefremka Saveljičiau, kaip tos Musės bjaurybės atsikratyti. Juk nuo jos, nenaudėlės, mano bitelėms gyvenimo nėr; žiū, kiek jų jau sutrypė, laidot viena kitos jau nebespėja.
Gurkštelėjo Jefremas Saveljičius arbatėlės, papukšėjo, pašnarpštė ir tarė:
– Eik sau ramus, proseneli Griša, į kiemą ir nesisielok, o aš, tebūnie, su tavo bestija pats nakčia pakalbėsiu.
– Gerai, – sutiko prosenelis Griša, – pasikalbėk. O aš tau už šią paslaugą midučio po grindimis šliūkštelsiu – bus tau, Jefremai Saveljičiau, saldu arbatėlę gurkšnoti.
Taip ir sutarė.
Miegojo baba Musė ant grindų, ant kušetės miegoti nenorėjo, nes virš jos Grišos kardas kabėjo. Musė jo kaip velnio bijojo.
– Kas jį žino, – sakydavo ji, – o kas, jei ta gyvatė nušoks nuo sienos ir sukapos mane į gabalus.
Štai Jefremas Saveljičius ir pasirodė babai Musei kardo pavidalu. Rytą ji Aniskai pasakojo:
– Iškilo virš manęs, Anisja Semionovna, viešpaties kardas... Šiąnakt, žiū, blykstelėjo kažin kas kampy. Musėt, sakau, žibukų pirkion bus priskridę. Ar pasivaideno kas iš miegų? Apsiverčiau ant kito šono, o tas – ve: kitam kampy blyksi. Tfu, bėda, galvoju, tie žibukai! Atsikelsiu, manau, pašiūruosiu juos šluota. Ir staiga matau: išplaukia iš kampo kardas, lyg ugninis sklendžia oru... ir lekia tiesiai į mane, ir pakimba virš manęs. Aš ir ten, ir šen – jis įkandin. Visą naktelę blaškiausi, net sumirkau visa... O niekur nuo jo nepabėgsi, nes tai viešpaties kardas ir valią jo vykdo. Pasiimt mane nusprendė dangiškasis mūsų tėvelis, pranešė man... Eisiu aš, Anisja Semionovna, iš jūsų kiemo, susirasiu sau vietelę kapinėse ir pasiliksiu tenai.
Vakarop susirinko Musė savo skarmalėlius į ryšuliuką, nusilenkė visiems, net šuniui, kuris iš nuobodulio prie būdos kamavosi, ir tylutėliai iškiūtino pro vartus, berdama į žemę smulkias ašarėles. Matyt, gailu jai buvo skirtis su Grišos kvapniu medum, su jo palaimingu kiemu ir, nakčiai atslenkant, į tamsų kapą lįsti.

Į viršų

Anas pasaulis

Kūmas senis Pronia į mūsų kiemą įšliauždavo keturiomis. Jis tiek įkaušdavo nuo midučio, kad jam pasidarydavo nuobodu vaikščioti dviem kojom. O atšliauždavo jis tam, kad papasakotų Aniskai istoriją – kaskart vis tą pačią: apie tai, kaip jis pastogėj pasikorė. Prosenelė Anisja sakydavo, kad jai jau vidurius suka nuo tos istorijos – taip ji jai įgriso. Bet atsikratyti kūmo Pronios būdavo neįmanoma: kol nepapasakos – namo neiššliauš.
– Tai va, Aniska, nagi sumąsčiau aš pasikart... Taigi klausyk.
– Kad tave kur velnias užbadytų! – priešinosi Aniska. – Kamgi man tavo girtų šneką klausytis?!
– Taigi – velnias! – džiaugsmingai pasigaudavo žodį senis Pronia. – Velnias ir nuklausė mane. Aš tik pagalvojau, o jis, gyvatė, jau ir apsidžiaugė. Na ir gerai, sako, Afanasijau Nikitičiau, šauniai tu čia sugalvojai. Mes tave ir pakarsime atidžiai, atsargiai. Tu tik galvok, sako, savo mintelę, o mes jau viską kaip reikiant sutvarkysim. Gerai. Taigi klausyk. Šita... Tįsiuosi aš naktį iš pakasynų, o kieno, tai jau ir nepamenu. Tamsa aplink šuniška, kelio nematyti. Jau norėjau kur prigult, pagulėti mažumėlę, kol prašvis. Tik čiupt mane už parankių kažkokie keistuoliai. Bėgam, sako, greičiau, Afanasijau Nikitičiau, laikas! Palaukit, sakau. Jūs – kas? Pinčiukai, ar ką? Tikrai taip, pinčiukai ir esame! Tiktai, sako, nėra kada mums, Afanasijau Nikitičiau, burnų aušinti – paskubėt reikėtų, bėgte bėgti. Kaipgi bėgte, sakau, brangūs mielieji. Mano ir kojos jau pavargo maklinėti. O tu jas sulenk, Afanasijau Nikitičiau, mes tave už parankių kaipmat nunešim. Taigi klausyk. Pariečiau aš kojas, o čia trečias kipšiukas išniro, draugas jų. Palindo jis man tarp kojų, begėdis, ir atsidūriau aš ant jo raitas. Na ir lėkėm mes keturiese – ir taip greitai, linksmai, pasišokinėdami. Aš raitom, anie du mane už parankių prilaiko ir draugelį ragina, ai liū li! Įvažiavom mes į kiemą. Girdžiu, jie tariasi: kur jį? ant aukšto, ar ką? Galima ir ant aukšto, ar nenorėtum, sako, Afanasijau Nikitičiau, ant aukšto įsitaisyti? Nors ir ant aukšto, sakau, dievai nematė. Užlėkėm mes ten laipteliais, – kol aš atsigaiveliojau, jie, bjaurybės, jau viską ir paruošė: ir virvutę parišo, ir suolelį pakišo. Na, sako, širdingasai žmogeli, Afanasijau Nikitičiau, tai jau ir mirk, o mes tau sušoksim paskutinį kartelį. Ir staiga iš visų kampų išlindo – kipšiukų šitų – devynios galybės! Kai pradėjo jie ant aukšto ratelius sukti ir pritūpdami liuoksėti, net stogas ėmė kilnotis. Pagal tą muziką aš ir smigau į kilpelę... O kaip jie mane nuiminėjo – neatmenu. Tik pasakoja, kad manoji močiutė trepsėjimą išgirdo, prabudo ir visą namą sukėlė. Dar šiltutį spėjo ištraukti.
Kūmas senis Pronia nutildavo, apatine lūpa nubraukdavo nuo ūsų saldžias ir karštas nuo midučio ašaras, o jo drėgnos akys blizgėdavo ir žiūrėdavo tiesiai prieš save, lyg į sieną.
– Juk aš, Aniska, aną pasaulį mačiau, – vėl prisimindavo senis Pronia.
– Na ir kas gi ten, anam pasauly? – nenoromis domėdavosi prosenelė.
– Tamsu ten, Aniska, tamsu ir klaiku!

Į viršų

Daina

Visiems buvo gaila, kad prosenelis Griša numirė, – ir senukams, ir senutėms. Jie sėdėjo jo fligelyje ir dainavo apie jį liūdną dainą.
– Vargšeli proseneli Griša, kodėl gi tu, širdele, grabe guli? Kodėl į kiemą pasivaikščioti neini? Vegi tavo bitės dūzgia ir sielvartauja, nežino, kur lėkti. Ai jai, vargšas prosenelis Griša!
Mažutis susikūprinęs senukas, sėdėjęs prie krosnies, nežinojo kaip dainą reik dainuoti, bet ir jam buvo gaila prosenelio Grišos ir iš širdies traukė vieną gaidą, priderinęs ją prie bendro choro:
– Ai jai! Kelkis, proseneli Griša, eik ir pasislėpk Semiono sandėly, o mes graban pliauską įdėsim, paklode ją apklosim ir iš kiemo vietoj tavęs išnešim.
Karstas stovėjo ant stalo. Prosenelis gulėjo jame išsitiesęs visu ūgiu; kažkokia nepermaldaujama jėga jo galingus pečius ir galvą įspaudė, įgrūdo į plačią pagalvę, priplojo prie balto užvalkalėlio sugniužusius plaukų kuokštelius.
Į fligelį plūdo šviesa pro plikus langus, bet senukams ir senutėms norėjosi dar daugiau šviesos – jie laikė rankose degančias žvakes, skleidžiančias plonytes kvapnios šilumos sroveles. Jautriosios švieselės atsiliepdavo į senukų balsus švelniu mirksėjimu.
– Ar girdi tu mūsų dainą, proseneli Griša? Ar girdi, kaip rauda prie krosnies mažasis senukas? Jei girdi, tai nors ranką sujudink, nors akelę minutėlei atverk. Ai jai!
Senukai giedojo santūriai, vos judindami lūpas jie gaudė į ūsus ir barzdas. O bobulės, žemyn trukteldamos mažus apvalius smakriukus, visos kartu skambiais balsais užtraukdavo:
– Stipriai užmigai, proseneli Griša, taip stipriai, kad net numirėliu tapai. Ir štai mes atėjom atsisveikinti su tavim, ai jai, atsisveikinti su mirusiu Griša.
Prosenelė Anisja sėdėjo prie karsto paraudusiomis išverktomis akimis; ji vis dar pyko ant prosenelio už tai, kad šis sugalvojo numirti, ji širdo, bet daina apie prosenelį Grišą jos širdyje atsiliepė gaivinamu švelnumu, ir Anisja, užmiršus savo skriaudą, dainavo su visais kartu:
– Nors kažkodėl ir pasimirei, tu mūsų senas proseneli Griša, bet mes vis tiek tave mylim, atleidžiam tau ir paleidžiam – eik suvisam iš kiemo, jei jau taip panorai aną pasaulį pamatyti. Tiktai klysta kūmas Pronia, kad tamsu anam pasauly. Kaipgi tamsu, jei jis po saule? Ten – šviesa!
– Išvyskim šviesą! – nutęsė kažkas iš choro.
Ir trenkė kapitono fligelyje daina apie šviesą. Ji augo, balsai stiprėjo, skambėjo vis garsiau ir ryžtingiau. Senukai ir močiutės dainavo jau nebe tyliai ir liūdnai, bet pergalingai ir atkakliai.

Į viršų

Apie laimės ieškotoją. Epilogas

Prosenelio Grišos kiemas – šilta bičių ir žiogų karalystė! Nutvieksta atminties šviesos, iš tamsos gelmių iškyla švytinti sala, ir kiekviena jo žolelė, stebuklingai pamainyta, moja mums išblukusio džiaugsmo šešėliu. Nenuilstantis laimės ieškotojas stengiasi pasiekti šį menką žemės lopinėlį ir patekti į jo auksingas gelmes.
Ak, tas žmogus! Jis trokšta laimės, meilės ir džiaugsmo, ir jam nesvarbu, kur išbarstyti tie brangakmeniai – dabarty, praeity ar ateity. Jis skuba ten, kur jie žiba jam ryškiausiai.
Prosenelio Grišos kieme! Suradęs tave nutolusių dienų šešėliuose, atvyko nelauktas ateivis, gyventojas kitų, tau nepažįstamų laikų. Atlydėtas ilgesio, jis stovi prie vartų, kaip kitados čia stovėdavo prašantys išmaldos rylininkai, duoneliautojai, bastūnai. Ak, tas laimės ieškotojas! Žvelgia į jį senukai ir nebepažįsta buvusio švytinčios oazės gyventojo. Labas, labas, prosenelio Grišos kieme! Sveika, Anisja Semionovna, Grigorijau Pantelejevičiau, Semionai Aleksejevičiau ir Jefremai Saveljičiau. Sveika, baba Muse, Feliksai Arkadjevičiau, Varvara Andrejevna ir Nikolajau Makarovičiau. Sveiki, gyvenę ir dirbę ant šios žemės. Kuo apdovanosite nekviestą svečią šviesioje jūsų Prisikėlimo šventėje, kuo atsilyginsite už jo pastangas, triūsą? Iš užmaršties upės jis išrankiojo jūsų gyvenimo auksinius trupinėlius! Ar atleisite jam už tai, kad, praradęs teisę į nesavanaudišką jūsų meilę, jis drįso galvoti ir kalbėti apie jus mielo jums vaiko kalba, to, kurio širdyje dar tik budo trapus gyvenimo pojūtis, – už tai, kad jis, netekęs buvusio gebėjimo žiūrėti į jūsų gyvenimą šviesiomis akimis, neįžvelgė jame baisumų ir neišvengiamų sielvartų, drįso linksmai, nerūpestingai tauškėti apie senatvę, mirtį, šeimos išnykimą.
– Dievas tau atleis, ieškotojau. Eiki jau, eik iš kiemo! Jei tu ir esi tas vaikas, kuris mums švelnia žvaigždele žybsėjo nušviesdamas mūsų senatvės gūdžias dienas, tai tu jau pasiėmei iš mūsų viską, ką galėjai, ir daugiau jau nebepaimsi. Eik, eik, iš kur atėjęs. Gyvenk savo tikroj dabarty, kurią tu paniekinai kaip įsūnį dėl pamėklių, sukurtų atminties. Nes tik tavo dabarty esti per amžius negęstanti šviesa, tik ten amžina mūsų Prisikėlimo šventė.

Versta iš:
Отрошенко В. ДВОР ПРАДЕДА ГРИШИ. Москва: Ясная Поляна, № 1, 1997