ELKOST International Literary Agency

  • Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size

Knygos recenzija. Kaip tampama teroristėmis (Khadijah) - www.15min.lt, 05/04/2012 (Lithuanian)

E-mail Print PDF

http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-kaip-tampama-teroristemis-286-208568#axzz1rGb4Of7H

Knygos recenzija. Kaip tampama teroristėmis

Publikuota: Autorius: Audrius Ožalas / 15min.lt

Kaip merginos iš Kaukazo tampa negailestingomis mirtininkėmis? Kas jos – religinės fanatikės, įsitikinusios, kad kovodamas Alacho vardan keliaus tiesiai į rojų, naivios aukos ar moterys, keršijančios už nužudytus savo vyrus? Rusų žurnalistė ir rašytoja Marina Achmedova romane „Mirtininkės dienoraštis. Chadiža“ ieško atsakymų į tai – nesmerkdama, nekaltindama, tiesiog remdamasi realiais pasakojimais, pasiruošusių tam merginų istorijomis.

Nors autorė teigia, kad tikslaus prototipo rašant šią knygą nebuvo, visgi ji rėmėsi konkrečiomis istorijomis – žurnalistė važinėjo į Dagestaną, kalbėjosi su daugybę merginų, iš jų gyvenimų nuotrupų sukūrė šį personažą. „Šioje knygoje nėra jokių išsigalvojimų. Į vieną visumą sudėjau visas istorijas, kurių liudininke buvau pati“, – sako Maskvoje gyvenanti, Šiaurės Kaukaze daug dirbanti žurnalistė, kuri lankėsi ir šių metų „Knygų mugėje“.

„Mirtininkės istorija. Chadiža“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“, – Dagestano kaime gimusios, vėliau į miestą studijuoti išvykstančios ir į radikalių islamo kovotojų gretas patenkančios merginos istorija.

Chadiža auga kaime, kuriame vis dar gyvuoja senosios tradicijos. Vis dar stiprus ryšys su gamta, aiškios šeimos taisyklės, čia viskas vyksta be jokių netikėtumų, pagal šimtus metų gyvuojančius papročius. Šio herojės gyvenimo etapo aprašymas knygoje – itin stiprus, autorė sugeba ne tik įtaigiai, su humoru tapyti natūralų kaimo grožį, bet ir juodąsias jo puses – skurdą, asmeninių troškimų atsisakymą, apkalbas, vilties apie kitokį gyvenimą sunykimą. Kaime religingumas – gyvenimo pamatas, visas pasaulis dėliojamas į juodą ir baltą, žmogus visuomet turi rinktis tarp šių dviejų pusių. Chadiža jau anksti sužino, kas yra praradimas ir kas yra kaltė.

Chadižos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet ji išvažiuoja gyventi į miestą. Jeigu kaime gyvenimas buvo nuobodus, tačiau kartu ir aiškiai sudėliotas pagal vertybinę skalę, mieste to nebėra. Čia iš kaimo atvykusi naivi mergina randa pasaulį, paklydusį tarp tradicijos ir korupcijos, pinigų, valdžios troškimo ir pamaldumo. Kartu su naujuoju gyvenimu ateina sumaištis ir netikrumas. Kurie dar labiau sustiprėja Chadižai įsimylėjus įtakingo vyro sūnų. Nuo tada merginos gyvenimas tragiškai sukasi į praradimų ir pasiaukojimo teroristiniam tikslui kelią.

Kiek jiems reikia, kad jie liautųsi važinėję pas mus ir žudę?

Ne viename interviu M.Achmedova sakė, kad mirtininkės dažnai renkasi mirtį dėl nelaimingos meilės. Ši knyga irgi perša tokią mintį – Chadiža į teroristų gretas patenka netekusi mylimojo, palaužta ir nebematanti gyvenimo prasmės – mirtis Alacho vardan atrodo kaip tiesiausias ir gal vienintelis kelias į rojų.

Autorė knygoje nepateikia jokių teisiančių išvadų – stengiasi pasakoti istoriją objektyviai. Anot M.Achmedovos, šiose istorijose nėra nei kaltųjų, nei teisiųjų. Kaltinti galima tik valdžią, sukūrusią tokią sistemą, kurioje išnyko ribos tarp gėrio ir blogio (mirtininkės įspūdžiai atvažiavus į Maskvą: „Alache, tu dovanojai tiems žmonėms šitiek gėrybių, o jie vis tiek tebėra godūs ir pikti. Kiek jiems dar reikia, kad pasisotintų? Kiek jiems reikia, kad jie liautųsi važinėję pas mus ir žudę?“, p. 355). O mirtininkių istorijos – tiesiog likimai žmonių, buvusių per silpnų arba pernelyg sumišusių vertybes prarandančioje aplinkoje.

Atskiro įvertinimo vertas ir šios knygos stilius. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad romano kalba gana skurdi, tai tik pirmas ir apgaulingas vertinimas. Autorė stengiasi imituoti menką išsilavinimą turinčios, naivios merginos mąstymo, kalbos stilių, ir tai sukuria dar didesnį įtaigumo pojūtį. Pats rašymo stilius gali būti apibūdintas kaip Hunterio S. Thompsono išpopuliarintas gonzo – takoskyra tarp žurnalistinio pasakojimo ir romano. Tai – tarsi dokumentika, įvilkta į romano rūbą.

„Mirtininkės dienoraštis“ – įtikinama, jaudinanti knyga. Ji rekomenduotina ne tik bandantiems suprasti, kaip žmonės ryžtasi tapti teroristais, bet ir norintiems daugiau sužinoti apie papročius, visuomenės lūžį Kaukaze.

Publikuota: